 |
|
|
 |
||
 |
 |
Lengvas šypsnis veide.
Trumpa kibirkštis akyse.
Gilus jausmas širdyje.
Šaltos rankos liečia tave.
Kūnas jaučia visą tai,
Tu jauti taip giliai,
Man skaudu taip labai,
Kad šaltos rankos liečia mane.
Šaltos rankos - jaučiu jas šaltai,
Šaltas žvilgsnis - skaudus jis labai,
Šaltas jausmas - skauda labai.
Širdute baik, svajoti giliai.
Pilkas, sunkus dangus. Šlapia, purvina gatvė. Spalvingi, linksmi veidai. Visa tai aplink tave, gal todėl tu liūdnas?
Juodas taškas į kurį žvelgi vis gilėja ir gilėja. Netikra šypsena, kuri puošia tavo veidą, vis sunkėja ir sunkėja, bet kiti to nepastebi. Giliai savyje žinai atsakymą, kodėl liūdna tau. Liūdna tau, ne dėl pilko, sunkaus dangaus. Ne dėl šlapios, purvinos gatvės. Ne dėl spalvingų, linksmų veidų aplink tave. Tau liūdna, bet nenori, kad tai žintų kiti…
Liūdna man, gal ir tau?
O kodėl aš žinau…
Šis mėnesis, svajonių mėnesis. Adventas, Kūčios, Kalėdos – tai stebuklinga. Gal todėl, sėdėjai prieš veidrodį ir pradėjai verkti. Akys įraudo, o iš burnos pasigirdo garsus kūkčiojimas. Antras. Trečias. Nuo akių nubėgo tušas, išryškėjo akių mėlynumas, raudonuose akyse…
Ant staliuko, susiradai nosinę, kuria bandei nusivalyti ašaras nuo veido, juodą tušą, nuo paakių. Na ir kas, kad tau pavyko. Na ir kas, kad tu jautiesi vieniša. Na ir kas, kad veidrodis rodo tavo atspindį, tu žinai, kad čia ne tikroji tu. Čia tik viena puse. Puse tavęs.
Užkiši plaukų sruogas už ausų, atsistoji nuo kėdės, priėjusi prie kompiuterio, pasileidi mėgstamą savo muzikos takelį, atsigulusi į lovą ir užsimerkusi, sugalvoji norą, paprastą norą, kuris atvertų antrą tavo pusę.. Kad aš būčiau laiminga…
Light, light, light up the sky
Light up the sky to show me You are with me
I, I, I can’t deny
Oh I can’t deny that You are right here with me
You’ve opened my eyes so I can see You all around me
Light, light, light up the sky
Light up the sky to show me You are with me
http://www.youtube.com/watch?v=8LQH6UDi15s
Nori būti laiminga. Nori išmokti būti laiminga. Savarankiškai. Nori būti nuo nieko priklausoma. Nori jausti. Be niekino pagalbos. Nori šypsotis. Be priežasties. Nori įžiebti ugnį. Širdyje. Nori būti viena. Bet laiminga. Atsimerki…
Išlipi iš lovos, kurioje gulėjai. Pasitikinčiais žingsniais nueini prie rudo stalo, ant kurio metėsi įvairūs lapai, lapeliai, sąsiuviniai.. Ir jie buvo pilni tavo ašarų, skausmo ir juodo tušinuko įspaudų.. Savo rankomis paimi pirmą sąsiuvinį, ir jį lėtai perplėši, dar kartą. Ir dar… Tada tą pati kartoji ir su kitais lapais, lapeliais ir sąsiuviniais. Kiekvienas judesys vis greitėjo. Plėšdama lapus, matei juodas širdeles, raides, matei savo jausmus. Išlietą skausmą. Viską. Plėšydama paskutinį jausmų juodraštį užsimerkei ir drebandžiu atodūsių paleidai paskutinius skausmingus jausmus ant žemės.
Pažvelgia į savo kambario grindis. Aplink tave, jos buvo baltos. Jos buvo nuklotos, juodraščiais, ir tavais jausmais. Lengvai nusišypsojai, nes supratai, kad dabar galėsi būti laiminga. Ir tokia tapti - savarankiškai.
Light up, light up
As if you have a choice
Even if you cannot hear my voice
I’ll be right beside you dear
http://www.youtube.com/watch?v=1UcJxMawYpo&feature=related
Sėdi ant galinės autobuso sėdynės. Galva atremta į rankomis nuterliotą stiklą, o akys žiūri į vieną tašką, kuris kas mili sekundę keičiasi. Stiklinės akys neseka nieko, tik žiūri, stengdamos tramdyti jausmus. Keleivių autobuse daugėja, bet niekas neprisėdi šalia tavęs. Tu numanai, kodėl, bet apie tai negalvoji. Apskritai, tavo mintys, galva tuščiai. Sunku ką nors jausti, ar galvoti, kai širdis sudaužyta.
Vos pakreipi galvą, kad stiklinės akys pamatytų žmogų prisėdusį šalia tavęs. Tai mergina. Gal tai ji?
Galvoje pradeda suktis mintys, gal tai ji? Gal tai toji, atėmusi iš manęs širdį? Bet suteikusi jam džiaugsmą.. Gal tai ji? Žinoma tu jos nepaklausi, nes akies krašteliu pamatai, kad autobusas privažiavo tavąją stotelę. Sunkiai, kelis kartus mirktelėdama atsistoji, ir nedideliais žingsniais nueini prie pravirų durų. Autobusą palieki su mintim, kad jis laimingas. O aš vieniša…
Beautiful- like the summer rain to wash away the winter stain
Beautiful- like the morning sun inviting the dawn to break
Beautiful- like the joy that comes when the love you’ve longed for has just begun
Beautiful- making everything brand new
Beautiful you
http://www.youtube.com/watch?v=G7OxH0BpRY4&feature=related
Skaičiuoti dienas lengva. Pramerkus akis, ir pamačius pirmuosius saulės spindulius, žinai, kad išaušo nauja diena, su naujais įvykiais. Nusileidus saulei, žinai, kad laukia trumpa naktis, per kurią galėsi sapnuoti, kas netikra. Kartais, nori, kad diena niekada nesibaigtų, nes tavo veidą puošia nuoširdi šypsena, girdi savo juoką, matai, kitus, tokius pat laimingus. Bet kartais, norisi romantikos. Norisi tos trumpos minutės, kai saulė paskęsta vandenyje, kai ji pasislepia giliai miške. Norisi prisiglausti prie šilto kūno, ir jo niekada nepaleisti..
Bet visgi yra ir naktis. Trumpa ar ilga, ji egzistuoja. Ji – dienos priešingybė. Negali matyti kitų veidų, bet gali justi, tai ką nori tu. Niekas nemato tavęs, bet gali justi tavo šilumą. Tu nematai jo, bet gali justi jį. Jis nemato tavęs, bet jis gali justi tave. Tik reikia norėti. Norėti pajusti, paliesti, pakuždėti ar pabučiuoti. Nakties šeimininkai, esate, jūs patys, ir niekas to pakeisti negali.
Bet jeigu, tu esi viena, ir negali justi. Užsimerk, atsipalaiduok ir pasinerk į sapną, ten kur tu gali susikurti nuosavą pasaulį, su diena ir naktimi. O gal būt tik su naktimi? O gal tik diena? Tai priklauso tau. Gali būti viena, galite būti dviese, galite būti keliese, tik reikia norėti… Tik reikia norėti…
Under my skin
Under these scars
Take me again
Tear me apart
Cause I wanna see
Everything you are
Til all that’s left
Is not myself
http://www.youtube.com/watch?v=OZQ9qw4Zx8c&feature=related
Viskas per keista. Keista, kai guli, tamsoje su lyriška muzika, o viduje nėra nieko. Nė džiaugsmo, nė meilės, nė liūdesio. Nieko. Jautiesi banaliai, kai brauki ranka sau per veidą, ir nejauti virpuliukų. Nejauti odos karščio. Jauti tik savos odos prisilietimą, prie savos. Gal būt viskas būtų tobulą, jei lūpas paveiktų tas malonus linkis, kuris yra vadinamas šypsena. Bet tik, gal būt.
Žiūri į vieną ryškų tašką, juodame nakties danguje, bet jis vis nyksta, nes skaidrų vandens lašai veržiasi pro akis. Užsimerki, nespėjus jiems pajudėti iš vietos, nes tu to nenori. Nenori pasirodyti silpna, kai visiems teigi, kad tau viskas gerai, kad sugebėsi gyventi toliau, ir kad tu šypsosiesi…
Bet tu žinai, kad viskas nebus gerai, žinai, kad nebe sugebėsi gyventi, kaip ankščiau, ir žinai, kad nebesugedėsi šypsotis nuoširdžiai. Viskas bus dirbtina, nes tu tikėjai, kad tai tikra…
Ramiai sėdi savo kambaryje, ir mėgaujiesi šaindienos prisiminimasi. Dar jauti tą sniego šaltą žvarbesį ant savo rankų, dar jauti raudonų skruostų karštį, dar jauti, ko nejautiai kelias savaites – šypseną. Išjungei kambaryje šviesą, kad niekas neateitų, ir nepatkrinų ką darai, bei atsiguliai į lovą, kad jaustum šilumą, nors ir iš mėlyno pledo. Staiga pajunti taip lauktą nuovargį, kurio nejautei visą savaitę. Giliai įkvėpi ir užsimerki, prieš tai apsivertusi ant dešinio šono. Greit panirsti į miego tamsą..
Vėl ėjai sniegu apsnigta gatve, vėl jutai jo rankas. Vėl jutai, kad tavo sušalusį skruostą paliečia suskirdusios lūpos, vėl jutai tą švelnią šypseną savo veide, bei pajutai, kaip gera sutikti naktį kažkieno glėbyje…
Pabudai. Įkvėpiai. Pajutai kelias ašaras ant savo skruosto, kurias greit nusivaliai ir šyptelėjai. Nors buvo sunku. Supratai, kad dabar bus sunku džiauktis smulkmenomis, ir supratai, kad dabar naktis sutiksi viena..
Karšta rankų oda brūkšteli per veidą. Tavo veidą. Nieko nepajautei. Veiksmą pakartoji dar kartą. Nieko. Pasijauti keistai, nes prieš kelias minutes, kai jautei kito žmogaus odą, buvo viskas atvirkščia. Jutai. Jutai mielą kutenimą, karštą šilumą ir nežmonišką norą. Norą viską pradėti iš naujo..
Nuvijai mintis, ir atsimerki. Prieš save pamatai baltą sniegą ir apleistą mišką. Buvai atsirėmusi į šaltą, beržo kamieną, kuris kaip niekada, atrodė, purvinas, prieš baltą sniego spindesį. Žengei žingsnį į priekį, taip sugadindama miško tylą, sniego traškesiu. Apsižvalgei, ir pamačiusi, kito žmogaus įmintas pėdas į sniegą pasukai link tos pusės. Žinoma, veide buvo šypsena. Žingsnius dėjai į tas pačias vietas, kur buvo kito žmogaus nuospaudos. Padėjai paskutinį žingsnį, o dovanos neradai. Pakėlei akis, ir šiek tiek išsigandusi pradėjai ieškoti. Staiga pajutai šaltą sniegą ant veido. Greitai apsisukai, bet miklios stiprios rankos tave pagavo ir apvertė, pradėjai juoktis, kai ant savęs pajutai svorį. Nusivalei, nuo veido sniegą, ir nustūmei nuo savęs tą svorį – vaikiną, kuris gulėjo ant tavęs. Pasinaudojusi tuo, užšokai ant jo, ir pažvelgia į rausvą veidą. Norėjai jį apipurtyti sniegu, kuris buvo ant tavo pirštinių, bet rudaplaukis pagavo tavo rankas, ir stipriai pabučiavo tavo lūpas, po to žandą, ir vėl lūpas. Neatsispyrei, ir nuleidai rankas, o jis tuo pasinaudojo. Jis tave išmaudė sniege. Tu buvai visa balta, ir šalta išore. Bet visą karšta ir laiminga vidumi.
Jūs dar šiek tiek pasilaidėte sniegu, dar šiek tiek pasivoliojote jame. Kartu sukūrėte angelus, kurie laikė vienas kito sparnus, ir kartu pažadinot mišką, iš žiemiškos tylos..
Karštas alsavimas tau šildo dešine kaklo pusę. Švelniai nusišypsai, ir susigūži, kad kūnu nebevaikščiotų kutenantis šiurpuliukas. Stiprios rankos apglėbę tavo liemenį, o tu savo rankomis, šiek tiek aukščiau patempi pledą. Rankos dar labiau tave spusteli, o tu neatlaikiusi, to malonaus šiurpuliuko savas rankas atremi į stiprią krūtinę. Stumteli, bet nieko nepavyksta. Stiprių rankų savininkas nusijuokia, taip dar labiau sujudindamas orą prie tavo kaklo. Jis švelniai pabučiavo tavo kaklą, tada švelnia įkando į ausies spenelį, nes jis žino, kad tai, tave jaudina labiausiai. Sudrebi, o jis tai pajutęs nusišypso, ir pabučiuoja į žandą..
Stiprios rankos atsileidžia tavo liemenį, o karštas alsavimas dingsta, nuo tavo kaklo odos. Vaikinas lėtai atsikelia, neužkliudydamas tavęs, o tu jį lydi akimis. Kai jis jau kojomis rėmėsi, į tavo kambario grindis, tu nenorėdama jo paleisti, atsikeli ir apsikabini jo liemenį. Jis atsuko galva. Pažvelgė į tavo akis, kurios prieblandoje, kaip niekada buvo ryškios. Švelnia šyptelėjo, ir lėtai, bet tuo pačiu aistringai priglaudžia savo lūpas prie tavųjų.. Šiltas šiurpuliukas pakutena tavo kūną, o kai jis atsitraukė, kūnas atšalo. Jis pasakė iki pasimatymo, ir kad turi eiti. Durys tyliai užsidarė, o tu tyliai nukritai į savo patalus..
Kai tu tyliai nukritai į savo patalus supratai, kad turi kažką tokio, ko neturi kitos, tu turi viską, kas užpildo tavo tuštumą. Bet tada supranti, kad tu per daug tiki vien tik šia akimirka…
| P | A | T | K | P | Š | S |
|---|---|---|---|---|---|---|
| « Kov | ||||||
| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | 6 | |
| 7 | 8 | 9 | 10 | 11 | 12 | 13 |
| 14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 | 20 |
| 21 | 22 | 23 | 24 | 25 | 26 | 27 |
| 28 | 29 | 30 | 31 | |||
1 Comment